[Gazas]: Rūkas – instinktas, gamtos ginklas, o motyvas kiekvieno savitas atlikimas, bendras noras, bendra jėga susijungia į vieną tą pačią tema, diktuojam supratimą – ha! Mes panašūs, kartu skirtingi, mąstom blaiviai, kultūringai, neabejingi šitai lygai, laikom špygas, kad pasiekti tikslą lengviau, mąstyti blaiviau, realiau galvoti, neabejoti. Gali griūti sienos, bet aš žinau, kad ne vienas tuo metu būsiu, gal išnyksiu, kaip kiekvienas iš mūsų. Kas lemta, tas bus, bet širdį žinau – niekada nepaliksiu komandos, kai eisiu lauk, bet sugrįšiu, jokių ryšių nenutrauksiu, kas mus sieja, mes lyg vienoj sistemoj užaugę pliene. Kam nepatinka, tegul rėkia ar ką kitą daro, atleiskit, bet mes kuriam savo. [Mato nesiMato]: Sukant svertą nuo kasdienybės kadrų, svarstau ar verta, pradėti naują dieną? Kai aplink tiek triukšmo ir tuščių patyčių, kai atrodo - tuoj imsi ir suplyši.. Bet orų prognozė praneša: [Vika]: „Šiandien kyla Rūkas“ [Mato nesiMato]: rytas bus šiltas ir mažai ūkanotas. Keliu arbatos į jūsų sveikatą už meilę, kantrybę per visą tą laiką, neveltui sugaištą. Svaigina mintis, jog kalnas įveiktas, palikus Sizifą toli užmaršty, o priešakį dar nematyti toliai. Kelionė tęsiasi broli! [Alhi]: Dabar jau nebesvarbūs, ei, bytų pavadinimai, pradiniai eskizai pavirto baigiamaisiais potėpiais. O žaidimai žodžiais, nežinau, kiek tobuli jie, bet jie tikri ir eina iš širdies, kaip poteriai. Šiandien kyla rūkas, taip jis klaidina, viskas dingsta ir keliai pasimeta, bet aš prisimenu, kad jis ir pridengia mus. Kada reikėdavo jis padėdavo mums rasti namus. Ei jou, brolau, man užtenka, žinoti kad mes kartu čia. Po velnių šita kūryba mus suvienija. Je! Tikėjimas tuo, ką mes darom, tai pagrindinis mūsų koziris.

[Gazas]: Atsibundu - matau čiūvą tokį kažkokį dar ne tokį. Po vakar užtinusį, nes buvo šokiai. Anokie dalykai, dar nieko nepasako apie Gazo vidų. Nereikia šitų plytų, nors nusipelnė, vaikinas kaip velnias, nusmukusiom kelnėm. Jis lievas, kai žopa, bet jam pochui. Jis keikiasi dažnai ir jam zajabys matai? Statomi pamatai lengvai griūna, kai neatlaiko kūnas, nes tinginys čiūvas. Kliūna viskas, būna piktas ir būna blogas, būna jam važiuoja stogas, kalba monologu, vartoja bokų, daug alaus, žino koks geriausias, tipo jisai nėra kaušas, bet saiko nėra ir nebuvo. Atsakau – dažnai meluodavau, nejausdavau kaltės, tie ant kurių dėjau, ant manęs dar dės. ŽVYRAS! (Šiltas) ŽVYRAS! (Mielas) ŽVYRAS (Klausiau..) ŽVYRAS (Saldžiai snaudžia) [Mato nesiMato]: Kokį aš matau save, kai niekas to nemato? Ir koks esu aš, kaip pats to nematau? Neskusta barzda ir prakaito kvapas, tingiu vaidint šiandien save patį. Įspraustą Prokrusto lovoj, miegantį – puikybės komoj. Diagnozuoju pirmąjį simptomą tai pavydas, savęs lyginimas su kitais sukelia ydas. Save įsimyliu, ego instinktas, kūnas brinksta, tuštybė ima tvinkčiot, mane išrinkit savo prezidentu arba prostitute. Gėrį teks pasiųsti pasivaikščiot pėstute. Leiskite pasididžiuosiu tinginyste, saikas greitai nyksta, nekaltybės plėvės plyšta, lieku surakintas šalia vartų į rojų. Štai tokia pasaka manojo paršelio, šiukšlinu angelėlio veidu, baltą gėlę duosiu visiems – tegu atleidžia, juk viskas leidžiama, moralė leipėja ir aš prie to prisidedu su žvyru burnoje.. ŽVYRAS! (Šiltas) ŽVYRAS! (Mielas) ŽVYRAS (Klausiau..) ŽVYRAS (Saldžiai snaudžia) [Alhi]: Aš filosofas keliauju dalindamas išmintį šen bei ten.. bet pala! Ar aš žinau, kas ji yra iš viso, aš net nematęs tų dalykų sapnuose. Bet vis tiek norėtųsi įkišti savo trigrašį ten kur nereikia, kur gal derėtų prikąsti liežuvį paprasčiausiai. Hei, aš visų dalykų meistras, kreipkitės pagalbos, visko po truputi moku ir kartu nieko, ničnieko.. Šokinėju per balas ratais, be ryšio toks gyvenimas pas mane visas: krūvos tikslų ir idėjų, bet paversti tai materija svaja be abejo tiktai. Prabudau šiltoje lovoje, tarp malonumų skęstu, staiga apsupo žvyras, turbūt užuodė klastą, įpilk dar truputi vaistų – paragausiu – ir vėl užmigsiu amžinu miegu. ŽVYRAS! (Šiltas) ŽVYRAS! (Mielas) ŽVYRAS (Klausiau..) ŽVYRAS (Saldžiai snaudžia)

Rūkas nerūko ir tau siūlo, Ir tau siūlo, ir tau siūlo. [Mato nesiMato]: Apkabinęs cigaretę kaip moki šoksi meilės šokį. Taip kiekvieną mielą dieną ir naktį užbraukus orgazmą gausi. Išbraukus visas raides iš sakinių – nereikia akinių, juk puikiai matos, kad lieka tuščias lapas. Tuščiose galvose tradicija vienoda – žudyti save. O kiek mūsų klykia, kad bijo mirties, bet nevengia ugnies? Gyvenimas kaip degtukas – trumpas, trapus. Tai kam skubėti į kapus? Pagarba šiandien tam, kuris nėra bandoje. Tas išpūstas apsiaustas yra tik minkštas kiautas – jis neapsaugos. Suteiks pasitikėjimo, kaip varlei, kuri pučiasi prieš jautį. Tad jei norėsi gerą derlių pjauti - cigaretę teks išspjauti. Rūkas nerūko ir tau siūlo, Ir tau siūlo, ir tau siūlo. [Alhi]: Sako visi kieti reperiai rūko: cigaretė burnoje jau įvaizdžio dalis. Žinai, kažkaip man neįdomūs paistalai: „Kodėl tu nerūkai?“ ir panašiai. Kas per šūdas? Aš dar turiu, ką veikti. O tau linkiu sėkmės paverčiant į dūmus savo valią. Paplokim, tau sėkmingai smegenis pravalė. Pirmą kartą šiaip palaikei kompaniją draugeliui, po to ir pirmas pakelis – pakilo alkis. Prie chebros bandai krūtai elgtis, Bet siūlyčiai iš sapnų prisikelti: tu tik marionetė iš pilkos masės, Kas kaip nori tave kaip lėlę tąso. Sakau tai drąsiai, nes žinau, kaip yra.. Ir galima sugalvoti tūkstantį priežasčių, Kodėl pradedama tai daryti, Bet yra tik viena tikra. Ir tu ją pats žinai.. Rūkas nerūko ir tau siūlo, Ir tau siūlo, ir tau siūlo.

[Mato nesiMato]: Žodis tiktai priemonė įprasminti tuštumai, kai lieka tik srautai neuronų, žindančių užtvarą, saikas numirė, tegyvuoja malonumai, norai auga greit, greičiau nei šeimininkai. [Gazas]: Prievolė yra išbūti amplitudėj, budint budriai, gudriai skaičiuojant minutes iki sąžinės bankroto, bėgime kroso, kad suprastų, kieno jis yra bosas. [Alhi]: Sėdėdamas ant pasaulio krašto, matau, kaip pasaulis mąžta. Viskas slypi gelmėse, didžiausi turtai, kažką pasakau ir griūna viskas, kas sukurta.

[Mato nesiMato]: Kakavos ar šilto pieno? Ant šaukšto dar muilo pėdsakų liko. Mano depresuojanti poezija užkimšo arterijas, dėl materijos visuotinė isterija, o idėjoms – statusas bakterijos. Galva įkišta į pasaitėlį, šunelį kviečia imt naują plastmasinę lėlę, naujas akcijas, atrakcijas, „abra kadabra“ – kaip autoritetingai tai skamba. Patikėkim savo protus tiems, kam svarbūs mūsų pinigai, tada tikrai bus lobis - per smėlį važiuoti rogėm, nematant, kad vietoj stovim. Daiktai užmigdo amžinu miegu, pažinti nebetrokšti, svarbu turėti ką paliesti, net jei viduje jau niekas nebešviečia, pakviečia tuštumą beribę, jos neužpildys net prasegta piniginė. O garsas malonus, lyg karsto lėtai nuleidžiamo žemėn – amen, taip užsidarėme narve savo noru, nežinom, ko norim, neteikia jėgų joks poilsis, belieka atilsis ir egzistencija svajonėse išgert jaunystės substanciją ir padidinti distanciją tarp šešėlių ir renesanso. Kam naudoti tai, kas natūralu, jeigu galima nusipirkti? Hm.. Kam naudoti tai, kas natūralu, jeigu galima nusipirkti? Nu nežinau.. [Alhi]: Apsidairyk visur tik akcijos, atrodo prekės pačios krenta į krepšelį – rodyk kišenę. „Jei ne tuščia, tai prekinkis kol dar turi jėgų“ – rėkia reklama, juk tai pigu. Tačiau neapsigauk, nes pinigai narkotikas, kai vien tik jais pakvimpa laimė, o noris dar daugiau savaime aišku, reikia užpildyti dar vieną tuščią stalčių. Hm, be abejo. Mąstai, kaip čia neatsilikus nuo mados? Šią vasarą hip-hop stiliaus drabužiai ant bangos, tai pirk, nes kitą vasarą numatomi nukainoti ipodai, turi suspėti, juk tu ne maušas, ar ne? Bet nepamiršk ir puodų, o juos galėsi gauti rinkdamas lipdukus, kai šaldytuvas bus tuščias, nusipirkti siūlau naują, nors nuo to nepapilnės, bet dūšiai bus smagiau. O tuo tarpu mano depresuojanti poezija mato, kad tu dar viena materijos auką – cha! Bijau, kad vaistų šiai ligai gydyti taip pat deja nėra, deja nėra.. Materializmas.. Materializmas yra šūdas! Šūdas! Ne viską galima nusipirkti. Kam naudoti tai, kas natūralu, jeigu galima nusipirkti? Hm.. Kam naudoti tai, kas natūralu, jeigu galima nusipirkti? Nu nežinau..

[Alhi]: Tik sudygęs daigas trypiamas – a! O tu nesupranti, kodėl nebesišypsau. Norėjai pasakos, tik atsimerk ir štai baigėsi prieš tavo akis gyvenimas neblizgantis. Skandinkis pats depresijoj, kiek tau širdis tai leidžia, tu pamestas ir pamirštas, juk pats žinai. Maitink kitus savo kančia, čia ir dabar, čia ir dabar, taip, kad skaudėtų. Bet kitą vertus, kiek dar darysi nuodėmių, kol nepritrūksi parako, ar kol rojus žemėje nevirs pragaru? Viskas liepsnose, karštas smėlis svilina padus, bet mes išliksim, kaip klajokliai dykumose, jeigu reikės statysime pilis iš dulkių. Žemėse, kuriose gyvenasi tik tai su liūdesiu, neprašyk manęs šypsotis, nes aš čia gyvenu. [Mato nesiMato]: Padėvėti baltiniai sutepti pomidorų padažu, vienišam kambaryje vienas sau burbulus pučiu, jie nepakilę sprogsta, o garsas sklinda taip, lyg maldautų paleisti. Pagaliau pavyko įsikalinti savam kalėjime, į valias kęsiu svetimas kaltes, nes baisu pripažinti savas. Tapo įpročiu atsiprašinėti ir linkėti gero, tarsi nebegyvas guliu ant kelio, laukdamas kitos mašinos, kuri sustos, išlips graži dama, ji pagailės to vargšelio ir vešis kartu, nuo skardžio turbūt. Kartą užsilipus sunku nustoti suptis, kartuvėse kemšant iliuzijas, kai derėtų nusipjauti virvę ir melstis, be reikalo tirštinau spalvas, jau noris laisvės tik raktus nuo grotų tyčia prarijau iš keršto. [Kechas]: Matau fone dangaus lietus blaškos, jaučiu ant smegenų mano vėl laša vaškas. Paradoksalu gyvenimas ant to ir stovi, nesėkmėm keičia laimėjimus, pūkai - švino svorį. Nejaučiu, kad grimstu, laiku po kojom dugnas ne raudonu kilimu – briaunomis išklotas gruntas. Kitais aklai tikėjęs, pernelyg įėjęs užpelkėjusiais krantais, ne keliais grįstais savom idėjom. Po laiko šaukštai po pietų, svarbu ne kvapas, sunku atlaikyt atakas rankom priešai taikliai taiko. Dar viena strėlė į žaizdą į paširdžius, jiems žaidimas tai tik bežaidžiant nejaučia saiko. Užsimerkia akys, tuo pačiu užgniaužia kvapą, nepavyko žengti perėją per prarają, rasti taką, brėžiu dar vieną brūkšnį kontūrui ant žemės savo kūno, gulbės giesmė užčiaupia fortūną. [Radikalas]: Akla tamsa, kurčia tyla apgaubia mane iš tolo atsivyjanti sirena spaudžia į kampą, vyrai žaliais drabužiais palieka štampą, bet keliuosi nuo žemės, pasitikti antrą raundą. Bet kai svajonės apnyksta, užpuola, tamsi šalta migla, beprasmė tuštuma pasidaro viskas, kuris tampa nieku, o niekas tai viskas, ką mes turim, turim! Žalios hipnozės rūke aš viską pamirštu, pasijuntu besišypsančiu ateiviu. Šitoj supistoj planetoj, kur niekam nesvarbu ar tavo galvoje viskas vietoj, kai nebesuprantu skausmo blet kaip gera pasidaro, bet pabudęs pamatau, kad kraujas toliau laša, toliau daro kiekvieną kurčią ir aklą, kiekviena nauja idėja skelbia karą. Nepateksi tu į rojų nei į pragarą, viskas yra čia šiame gyvenime, tavo rankose, gal net vienoj akimirkoj, kuri gali virsti amžinybe.

Debesys saugo viltį , net kai nori tamsą apkabinti. Pažvelk į dangų – ten žiūriu ir aš. Kartu išgyvensim tas dienas. . Juk viskas keičias [Mato nesiMato]: Girdėjau sakant „turi daryti gerą ir už tai tau bus atlyginta“. Pagal galimybes stengiaus ir bandžiau pasiekti žvaigždę, tačiau kritau žemyn, nes būtent tai yra lengva. Sekantis etapas buvo vėl atrasti prasmę, tų jėgų, kurių tada pritrūksti, noris kelti baltą vėliavą ir tuo momentu manasis vaikas verkia, gailėdamas savęs – nieko čia sudėtingo. Patogumai gundo savo laikina ramybe, bet pralaimi tas, kas juose palieka, o ieškant blanksta iki tol sureikšmintas šlamštas. Ir pamatai padangę, kur debesys plaukia taip aukštai ir skauduliai trumpam atsiduria toli, bičiuliai aukščiau pakelkit galvą ir pamatykit juos, nes tai ką mindom amžiais vargu ar paguos.. Debesys saugo viltį , net kai nori tamsą apkabinti. Pažvelk į dangų – ten žiūriu ir aš. Kartu išgyvensim tas dienas. . Juk viskas keičias [Alhi]: Klausi kiek liko gyventi nors tu dar jaunas, atrodo nereikšmingos smulkmenos svajones griauna atidavei viską, o tave vienu smūgiu nukauna, suklupęs širdyje riaumoji, nuleidęs galvą. Tada sakai sau, kad blogai, jauties išvargintas ir nebe reikalo - turi tam pagrindą. Sunkumai įgauna vis didesnį pagreitį, o gyvenime vyrauja tiktai tamsūs atspalviai. Bet stok - kartais reikia būti kantriausiu žmogumi pasaulyje, kol rasi obuolio puselę antrąja. Dažnai laimė netoliese vaikščioja dar dažniau pro rankas praslysta, reikia tūkstantį kartų suklysti, kol atseksi jos pėdsakus vėlei kelyje. Čia kaip toj dainoj – gyvenimas kalė, tačiau paklausiu ji padarys mane, ar aš šį kartą padarysiu ją? Debesys saugo viltį , net kai nori tamsą apkabinti. Pažvelk į dangų – ten žiūriu ir aš. Kartu išgyvensim tas dienas. . Juk viskas keičias [Gazas]: Praradimai, ar tai mums siūstos bausmės? Mėlynės į skruostus be teisės pasiguosti. Kodėl kartais aplanko negatyvas? Gal tai požymis, kad esi gyvas? Žinau, kad tau, kaip ir man būna sunku ir liūdna, atrodo matai prieš save liūną ir griūni, krenti iki tam tikro gylio, suvoki, kad tai pasąmonė slypi ir pakyli, įgauni sparnus, visi mes juos turim, bet ne kiekvienas panaudoja, dar vienas dūris į paširdžius, geležtė lūžta – ji silpna, nes tu jau geležinis atradai kažką. Tai varomasis motyvas, gyvenimo variklis, kuris stumia traukia tave į prieki, laikykis! Tik įvertinus, kas duota, turėsi kantrybės ir noro nepasiduoti.

[Alhi]: Ei, žmogau prabuski, jeigu tu vienas iš tų, kuriems tai nežaidimas, tada tau pagarbą siunčiu. Mes tęsiam kovą su blizgučiais, su tuo šūdu, kurio šitoj kultūroj visiškai nereikia. Kol jos dar svarbios paliksime vertybes savo vietoje, kol jos dar skvarbios, sakysime mintis, juk tai tiesa, ar ne? Ir nusispjauti į palaikymą, kol tai netikrą, nes mes hip-hope siekiam tapti stiprūs. Viena tauta – tiktai utopija, vienas originalas – kitas kopijas, trečias ironizuoja, ketvirtas juokiasi, penktas nesuprato, o šeštas klauso R‘n‘b. Todėl mes buriamės po vieną, negausūs, bet tvirti kaip plienas, nekeičiam draugų kasdieną – Rūkas mano pirmoji grupė ir kol kas dar paskutinė, ačiū dievui. Hip-hopas nemiręs, hip-hopas gyvas! Mes išsiilgę seno gero skambesio, nepoliruoto, be navarotų, bet užtat tikras ir lavina protą. Hip-hopas nemiręs, hip-hopas gyvas! Tu tai žinai, todėl klausykis, tai tarptautiniu reikalu patapo, todėl mūsų šalyje su juo iki kapo [Gazas]: Tavo repuko hip-hopo produktu nepavadinčiau, greičiau parašyčiau, kličkę prikabinčiau ir sakyčiau – dėk slidžių. Neatsilik, iš vertybių šulinio atsigerk – nuryk. Mes ramūs, paprasčiausiai nekeliam riaušių, darom kas mum patinka, o ne kaušam. Pas mus kitos vertybės, tarkim pas mane alus ir knygos pas tave – pakabukai, nulis kūrybos. Mąstom skirtingai, patinka kitokie bytai, pas tave vakarai, o pas man rytai. Pasivadinęs pavadinimu sudėtingu, toks chujovas, kad net ištarti tingiu. Nu stengiuos kultūringai, bet neišeina, čia ne ta tema, bet sakyčiau kvaila, girdėti iš tavęs žodžius – „fuck you“, „bitches“, „nigga“ – juk čia ne užsienis, nebūk pigus. Hip-hopas nemiręs, hip-hopas gyvas! Mes išsiilgę seno gero skambesio, nepoliruoto, be navarotų, bet užtat tikras ir lavina protą. Hip-hopas nemiręs, hip-hopas gyvas! Tu tai žinai, todėl klausykis, tai tarptautiniu reikalu patapo, todėl mūsų šalyje su juo iki kapo [Meteque]: ...

[Mato nesiMato]: Nurengus žmogų, septyniasdešimt procentų vanduo, o kartais samagono, jam visada malonu, kai pagiria, guodžia, godžiai ryja viską, ką pasiekia ir paduoda. Tulžimi aptaško kritikus ir patarėjus, neišėjus šokinėti viršum bambos, skirstomas į du tipus: vienas turi formą, kitam seilė varva, ją pamačius ir dar stačias, jeigu nuogą, uogas mėgsta, jeigu jos pirktines, o tėvynė ten, kur negalioja jokios ribos, nebent riba, niekada nežiūrėti į kitus, jei puikiai sekasi gyventi iš algos vokely ar svetimo kišenės. Darant karjerą mindomi tabu, o po to jų mokomi vaikeliai, kaip svarbu neišeit iš doros kelio, o čia jau apatinis trikotažas, giliau tik pornografija, o ją draudžia įstatymai. [Alhi]: Man nereikės tavęs nuvesti į pirtį, kad apnuoginti užteks penkių minučių įkirsti ir atrasti trūkumus, silpnąsias savybes, manei, kad būsi pirmas, žiūrėk jau priverčiau vytis. Jeigu pernelyg norėjai būt protingas, tave nustūmė ir tu jau nebe lyderis, akcijos iš karto pinga. Daugiau reikalauja didelis pilvas, netikėtai griuvo plastmasinis tiltas. Ir tai tik pradžia, nurengęs žmogų skęstu atradimų virtinėje, nebe reikia klausimų, kas tikra, o kas ne, viskas čia pat prieš tave, nors ankščiau patiko, bet dabar kažkaip jau nebe. Man davė laiko skirti pelus nuo grūdų, turiu tam reikalingą įrangą, todėl į vidų neriu. Tiesa, greitu metu vėlei grįžtu, pažinau tave gerai, gal nesimauk tų rūbų. [Gazas]: Nurengus žmogų – visi vienodi, prašo duonos ir žaidimų, patarimų, kaip pakrapščius nosį gauti milijoną, tačiau poilsis prie sofos sujaukia planą. Kai mėnesi trunka, metus ar dešimt metų, nesvarbu, jei trūks, paaukosim tą, kurį paskyrėm svečiui. Tai viso labo menkas nukrypimas žmonių rasei, kur kas antras supermenas savo pozą gelbėja pasaulį ir tuo pačiu užstoja saulę. Taip įsigali tamsa, lydima ovacijų, kaip puikia dera ji prie visiškai baltų akių, tačiau sąžinės drabužį kišk į spintą tu. Nes taip sako balsas, kuris viską žino, kartą suklupsi ir užlipsi ant minos. Nemanau, kad taip verta juokauti, bet žmonės kartais griūna ir be nokauto.

Mato nesiMato: vokalas; Alhi: muzika, vokalas; Monika: vokalas; Aisas: vokalas'; Gazas: vokalas; Alhi močiutė: vokalas; DJ Justinez: vokalas, skrečai; Gabalas keptas: 2009

[Mato nesiMato]: Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio.. [Alhi]: Iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi ėjimai yra svarbi dalis taktikos, šlifuotos ne vienus metus, o taktika charakteris, tai atsispindi ant lentos, neapgausi nei savęs nei kitų. Kiekvienas žingsnis turi reikšmę, pasinaudodamas figūromis, kaip instrumentais kuriu savo žaidimo paveikslą, juodos ir baltos spalvų dėlionė, į apmastymus dedu daugiau kantrybės, mažiau spėlionių, nes jos nepasiteisina, nebent tuo atveju, kai taikaisi į lengvą grobį, deja mane patenkina tik sunkiasvoriai, todėl prie stalo tik karalius yra lobis. Bet reikia saugoti ir savo nugarą, nes vien atakos gali pražudyti, o klastingiausi puola smaugdami iš pasalų, gynyba formulėm dažnai neatneša sėkmės, nes trūksta universalumo. Milijonams kombinacijų, uždavinių išspręsti, tai sudėtingas testas tavo lygsvarai patikrinti, tad nenustebk, kai pastebėsi storą paralelės liniją, tarp šachmatų ir realybės. Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Pulsi ar ginsies? Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Pradėk! Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Ar pagauni mintį? Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Tad ką pasirinksi? [Gazas]: Greitas ėjimas, teisingas posūkis, apgalvotas spėjimas, to nerašo aferistų knygos, nemoko apgauti. Kam reikia plaukus rautis vaike? Geriau tu kaukis, nes bus autas ir pas tave liks tiktai nokautas. Reikia turėti supratimą, kiekvieną ėjimą apgalvoti, pasirinkti viską pamažu ištirti, ne mirti, o egzistuoti, biški gauti, biški duoti. Kad suprasti, ko tu nori, šūde skęsti ar tik stovi, laviruoji, griūni vėl kartoji. Pieškos ištaškytos – pochui, riešai lūžta, karalių išvadini lochu, daug aukojai, bet galas tai šachas matas, teisingai pasirinktas technikos kvadratas, gerai, kad nėjai ratais, pasikliovei žiniom, kaip Sokratas. Ramiai tvarkei savo reikalus, kaip pastarasis rašė veikalus. [Mato nesiMato]: Vietoj šito posmo juk galėjai pasirinkt šimtus alternatyvų, tad ačiū tau už sutikimą patikrint ar stipriai sunertos žodžių eilės, ar dar yra kur eit, kai nuskęsta visos valtys, sulaukti saldžios dovanos nuo fortūnos iki šiol pagundos tampė atsiduoti gracijai, spjaunant į racio elementą, kuris ne bet kam paklūsta. Dažniau užkabina ant sofizmo kablio ir taip pasaulis laikosi ant primesto figūrų išsidėstymo – vieni prieš kitus, jokiais būdais ne kartu, priešai visi tie, kas priešingos spalvos. Absurdo logika argumentuota taisyklėmis, kad didžiųjų patogumui chaotiškai blaškytųsi mažieji jų žaidimo lauke, juk baimėje ir nepasitikėjime lengviau valdyti sąmonę, per pasąmonę. Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Pulsi ar ginsies? Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Pradėk! Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Ar pagauni mintį? Tarp valdovo ir pėstininko nėra nė vieno žingsnio. Tad ką pasirinksi?

[Mato nesiMato]: Kišenės pilnos nieko, neliko net senos sagos, kuri suskilo, mano achilo kulnas tai draugų vardai ir pavardės, kurios begėdiškai pasimetė drakono nasruose, nes pats tetroškau nusigręžt, kad būtų tuščia, neliktų ilgesio, kuris vėliau, kaip supratau pasiglemžė ir nuoširdumą. Kramtydamas gumą, jaučiu, kaip ji lenda į skyles dantyse, bet tos, kurios širdy užkišti nepakaktų ir šilkinio binto, švelnumui basta, kai prasidėjo rutina slapyvardžiu „taip turi būti“ – ji smerkia, kad neištariau kelių eilučių galbūt svarbiausiu per visą istoriją. Reiškiasi nesu pirmasis, išsigandęs žmogiškumo.. Rodyklės rodo kryptį prie kryžkelės likimų Išėję - nebegrįžtą, ateinantys nežino – Kas gimė vienas, po to tokiu ir miršta, Atsukęs laikui savo vidurinį pirštą. [Gazas]: Galėčiau būti kaip genijus, niekieno nesuprastas, vienišas. Medžiai beveik nelinguoja, matyt nėra vėjo, o mane vejasi prisiminimai, jie atėjo, va dabar kaip tik užplūdo. Pamenu laikus, kai teko apsimetinėti, kuo nesu, meluoti, apgaudinėti - paskui gailėtis, bet laikas ėjo, saviakų buvo, jų daugėjo, bet mano dūšiai nė vieno. Kažkaip nekreipiau dėmesio ir buvo gerai. Barniai savaime aišku ne tarp mūsų, razborai, drakės, machankės, tada dar važinėjom chuligankėm, bet nemačiau prasmės. „Gyvenimo esmė kitur“ – garsiai pasakiau ir pastebėjau, kad aplink gretos tik retėja, atsitraukiau, išėjau, viskas pasikeitė sparčiai, truputį daugiau kančių, pančiai, virvės, bet širdžiai žymiai šilčiau. Rodyklės rodo kryptį prie kryžkelės likimų Išėję - nebegrįžtą, ateinantys nežino – Kas gimė vienas, po to tokiu ir miršta, Atsukęs laikui savo vidurinį pirštą. [Alhi]: Tiksi tiksi laikas ištrindamas iš kasdienybės tuos, kuriuos kažkada vadinau draugais. Pasukome skirtingais takais, nieko nekaltinsiu, tiesiog nemanėm, kad aplinkybės taip pasikeis. Nors mus dar skiria tas pats atstumas nueiti į stotelę penkiolika minučių kelio, tačiau jau širdys plaka skirtingu ritmu. Išsikėlėm sau krūvas tikslų, kurių siekti daug saldžiau negu skirti laiko sau ir tiems žmonėms, kurie sukurdavo gražių akimirkų daug. Aš juos pamiršau ir kartais dėl to gaila, bet vis tiek toliau visi mes einame. Rašau šią dainą tiems su kuriais buvo smagu, galbūt nesusitiksim, bet liks gražių prisiminimų. Rodyklės rodo kryptį prie kryžkelės likimų Išėję - nebegrįžtą, ateinantys nežino – Kas gimė vienas, po to tokiu ir miršta, Atsukęs laikui savo vidurinį pirštą. [Mato nesiMato]: Mergaitė virto moterim, o berniukas vyru, tyra lopšinė – vulgaria nuogybe.. Kokia prasmė žmonių ryšio, jei ji neturi tikslo? Kartais koktu pripažinti, kad pažįsti sutiktą praeivį, jam ištarti „labas“ taip sunku, lyg iš visų pusių skirtų stiklas, o gal tai tikrovė, atrasta suskilus vaikystės idealam?

[Alhi]: Akimirkai mes buvom karaliai patys sau, tikėjomės nuveikti daug, bet kita vertus suprantu, kad aš toks pat, kaip ir visi – iš ryto išėjęs į autobusą skubu, lygiai taip pat, kaip ir tu priklausomas nuo kitų, bet dabar jau naktis, taigi aš vėl karalius lyg ir, nors gal ir vergas savų minčių, tamsu ir širdyje romantika... [Gazas]: Sustok, dabar įsivaizduok, kad nėra taip, kaip tu galvoji, statai koją, nebekvėpuoji, nereaguoji, nieko nematai, gal apakai? Nežinai, kas tikra, o kas niekas, ar jauti - užmiega miestas, taksistas jau snaudžia, viskas apmirę, aplinka netikra, jautiesi dėmesio centre, kaip teatre su netikrais artistais ir veidais, tada manai, kad ne ten papuolei, ar patekai jaunuoli... tada manai, kad ne ten patekai.. [Alhi]: O, tu dar čia, maniau visi jau išėjo. [Mato nesiMato]: Kartais patinka man pabūti vienam, pamąstyti. [Alhi]: Apie ką? [Mato nesiMato]: Kad mes nieko nežinom, o vis kažką kalbam, darom.. [Alhi]: Žinai, prieš ką nors kuriant reikia patikėti, kad tai yra tiesa, kitaip tai beprasmiška. [Mato nesiMato]: Hmm, galbūt.. [Mato nesiMato]: Paros cukrus jau baigia išbyrėti – smagu, nes imi suprasti - valandų, minučių ir sekundžių nėra, taip ribotas žmogus tik riboja save. Iš arti sau dideli esam, bet nuo stogo pažvelk – nykštukų gauja su vadais, kontrolieriais, tarnais.. įpratę prie to, ką sakė stabai. Ir juokinga, ir grudu ir absurdas – pravėrus urną iš aukso liks purvas su spurgom. Mes apgavome mus, jūs apgavot ir juos, kad tai, kas kvapnu iš tikro kvapas, kad tai ką matome – vaizdas, o kas jei tautos tik dalys detalės, maži sraigteliai visatos arba klozeto mastu? Neišburs ir žyniai sugulę ratu. Man linksma jaučiant bejėgiškumą prieš viską, ko negalėsiu suvokti, destrukcijos šešėlį peršti akys, išaušo metas miegui, kai paskęsiu – pamiršiu, pabudęs galvosiu, kad sapnavau balsą, primenantį mum „Cogito ergo sum“

[Mato nesiMato]: Mes bėgam griuvėsių nusėta žeme, kur vakar buvo sodas, o dabar nežinia, čia šukės mena skausmą, kur gėrio sėkloj brendo, bet skryniai atsidarius špygą te surado. Ir nepajutę, kaip pasaulis griūva, kad šansų vis mažiau išlaikyti savo kūną, mes ėjom per tuštybės vėjus, kur piktžolė sudygsta ašarą pasėjus ir nukirstom šakom medžiai duoda vaisių, bet jie kartūs, gimsta gulbės, jos baisios. Reikia laiko, kol durys atsidaro. Mes eisim keiksmažodžių oru į geresnį rytojų, nenusivalę kojų ant kojūkų stosim, tada galvosim, kad dangus toks aukštas, o žolė per žema.. gana! Sustabdyt tą bėgimą, nes Rūkas šiandien kyla.. [Gazas]: Žmogus atidaro vartus, nebeskaičiuoja dienų, kartu praleistų kritiniu atvejų, kai būdavo blogai reikalai eidavo sava vaga, nugalėdavo tai, kas širdyje tūno, lyg trenkta Perkūnu. Per kūną eina jaudulys, kuriuo sužaidžia lemtis. Atidarau duris, nematau nieko, tik save patį. Lieku su savim, savo mintim, keliom dalim perskeliu, ta ką vadinu širdim, jaučiu, ką matau akim, darau, ką stumiu tolyn – tai savo muzika, kurią myliu, branginu netyliu, kai noriu išsakyti vertybių neverta nurašyti, išsilieti, užrašyti žodžių deriniu, kuriuo pagerinu, nederindamas galūnių. Šiurpuliukai laksto mano kūnu, rūko dūmai keliauja iki tavo rūmų tvirtovės, nereikia abejonių, klausau žmonių, kuriais nedvejoju, kilu aukštyn į tolį, svaigaus aukščio periode imu, kas reikalinga, tiesiai sklinda žodžiai, kur kelią jiems parodžiau.